| Abstract [eng] |
Tiriamoji problema: Difterija išlieka svarbi XXI amžiaus visuomenės sveikatos problema Europoje ir visame pasaulyje. Nors difterija yra reta liga Europos Sąjungos (ES) šalyse, o Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) apibrėžtas tikslas – iki 2000 metų Europos regione pašalinti vietinius difterijos atvejus Vakarų ir Centrinėje Europoje yra pasiektas, tačiau šis tikslas nėra įgyvendintas visame PSO Europos regione. Difterijai tapus reta liga Europos valstybėse, mažėja sveikatos priežiūros specialistų budrumas, o tuo pačiu ir gebėjimas diagnozuoti ir valdyti šią ligą. Skiepijimai nuo difterijos įtraukti į visų šalių nacionalinius vaikų skiepijimo kalendorius, daugelyje šalių rekomenduojama revakcinacija suaugusiems nuo difterijos ir stabligės. Per pastaruosius 20 metų difterijos sergamumas pasireiškė epideminio sergamumo laikotarpiu ir poepideminiu laikotarpiu, kai buvo registruojami pavieniai šios ligos atvejai. Keitėsi difterijos epidemiologiniai ypatumai, išryškėjo epideminio proceso pasireiškimo skirtumai, lyginant šiuos laikotarpius. Difterija, kaip liga kurią sukelia keleto mikroorganizmų (C.diphtheriae, C.ulcerans, C.pseudotuberculosis) gaminamas identiškas toksinas pasižymi skirtingais klinikiniais ligos pasireiškimais bei kintančiais epidemiologiniais ypatumais. Lietuvoje nebuvo tyrinėta kokie difterijos sukėlėjai cirkuliuoja ir koks jų toksigeniškumas, be to nebuvo aišku, ar pasikeitė cirkuliuojančių sukėlėjų pasiskirstymas lyginant su epideminio sergamumo laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, kad difteriją sukelia ne tik C.diphtheriae, bet ir kitų sukėlėjų (C.ulcerans, C.pseudotuberculosis) gaminamas toksinas, aktualu įvertinti realų difterijos sukėlėjų paplitimą tarp gyventojų. Pastaruoju metu Lietuvoje suaugusių gyventojų kolektyvinio imuniteto lygis nebuvo žinomas, todėl nežinoma, kurios gyventojų amžiaus grupės yra imliausios ir galėtų nulemti epideminio proceso suaktyvėjimą, pasireiškiantį protrūkiais ir epidemijomis. Elgesio teorijų taikymas, nagrinėjant gyventojų elgesį, yra vienas pagrindinių įrankių įvertinti intervencines priemones, kuriomis siekiama pakeisti gyventojų elgesį. Tam tikrą elgesį (ketinimus) nulemiantys veiksniai tyrinėti atsižvelgiant į elgesį paaiškinančias teorijas ir modelius (Planuoto elgesio teorija su papildomais kintamaisiais, Įsitikinimų apie sveikatą modemis). Tyrimo privalumas ir naujumas: Disertaciniame darbe pirmą kartą išanalizuoti ir kompleksiškai įvertinti difterijos epidemiologiniai dėsningumai ir jų kaita, realus difterijos sukėlėjų paplitimas tarp Lietuvos gyventojų ir Lietuvos suaugusių gyventojų kolektyvinis imunitetas. Tyrimai leido įvertinti nustatyti šiuolaikinius difterijos epideminio proceso dėsningumus, apibūdinti difterijos riziką ir svarbiausias difterijos pašalinimo kliūtis. Gyventojų požiūrio į skiepijimus ir ketinimų skiepytis lemiančių veiksnių, naudojant Planuoto elgesio teoriją ir Įsitikinimų apie sveikatą modelį, Lietuvoje atliktas pirmą kartą. Atliktas Lietuvos suaugusių gyventojų požiūrio ir ketinimo skiepytis veiksnių tyrimas, naudojant Planuoto elgesio teoriją ir Įsitikinimų apie sveikatą modelį, leido įvertinti ne tik gyventojų požiūrį į skiepijimus, bet ir ketinimus (elgseną) lemiančius veiksnius. Tyrimo tikslas: Nustatyti difterijos epideminio proceso pasireiškimo dėsningumus Lietuvoje 1991–2011 metais ir apibūdinti difterijos riziką bei pašalinimo galimybę, taikant profilaktines priemones. Tyrimo uždaviniai: 1. Apibūdinti difterijos epideminio proceso pasireiškimo dėsningumus Lietuvoje 1991–2011 metais. 2. Nustatyti toksigeninių ir netoksigeninių Corynebacterium paplitimą Lietuvos gyventojų populiacijoje. 3. Nustatyti kolektyvinį antitoksinį imunitetą difterijai ir įvertinti, kokia yra potenciali difterijos protrūkių rizika suaugusių Lietuvos gyventojų populiacijoje. 4. Įvertinti suaugusiųjų požiūrį į profilaktinius skiepijimus, nustatyti, kokie veiksniai lemia ketinimą skiepytis nuo difterijos ir stabligės bei ankstesnę elgseną, susijusią su skiepijimusi nuo difterijos ir stabligės. Ginamieji teiginiai: • Didžiausia difterijos epidemijos rizika kyla tada, kai visuomenėje tuo pačiu metu susiformuoja didelės imlių vaikų ir suaugusių žmonių dalys. Epideminio sergamumo difterija ir poepideminiam laikotarpiams būdingas panašus mirštamumas ir ta pati vyraujanti difterijos sukėlėjo padermė. • Kolektyvinio imuniteto lygis gali turėti įtakos difterijos sukėlėjų cirkuliacijai populiacijoje. Esant pakankamiems vaikų vakcinacijos mastams (ne mažiau kaip 90 proc.), svarbiausiu infekcijos rezervuaru tampa suaugę asmenys. Nepakankamas suaugusių žmonių kolektyvinio imuniteto lygis sudaro palankias sąlygas toksigeninėms ir netoksigeninėms, bet turinčioms toksiną lemiantį geną, C. diphtheriae padermėms cirkuliuoti. • Planuoto elgesio teorijos su papildomais kintamaisiais (požiūris, subjektyvi norma, elgesio valdymo suvokimas, nujaučiamas apgailestavimas, ankstesnė elgsena) ir Įsitikinimų apie sveikatą modelio (suvokiamas pažeidžiamumas (imlumas), suvokiamas sunkumas (rimtumas), suvokiama nauda) kintamieji yra tiesiogiai susiję su suaugusių gyventojų ketinimu skiepytis. Šie modeliai galėtų sudaryti teorinį gyventojų skiepijimo programų organizavimo ir jų efektyvumo vertinimo pagrindą. Tyrimo medžiaga ir metodai: Nagrinėjant Difterijos epideminio proceso pasireiškimo 1991–2011 metais Lietuvoje dėsningumų atliktas aprašomasis tyrimas, epideminio proceso pasireiškimas vertintas pagal Lietuvos valstybinės epidemiologinės priežiūros duomenis. Daugiametė sergamumo difterija už 1946–1990 metų dinamika vertinta naudojant istorinius sergamumo difterija duomenis. Difterijos susirgimų atvejų duomenys surinkti už 1991–2011 metų laikotarpį ir analizuoti laiko, vietos ir gyventojų grupių atžvilgiu. Siekiant palyginti difterijos epideminio proceso pasireiškimą skirtingo sergamumo laikotarpiais, tiriamasis laikotarpis pagal sergamumo lygį buvo suskirstytas į 1991–1996 metų difterijos epideminio sergamumo laikotarpį (metinis sergamumo rodiklis svyravo nuo 0,24 iki 1,18 atvejų 100 tūkst. gyventojų) ir 1997–2011 metų poepideminį laikotarpį (metinis sergamumo rodiklis svyravo nuo 0 iki 0,17 atvejų 100 tūkst. gyventojų). Skiepijimo apimčių nustatymui naudoti statistinės ataskaitos formos Nr. 7 duomenys. Vertinant toksigeninių ir netoksigeninių Corynebacterium paplitimą tarp pacientų, sergančių viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis Lietuvoje atliktas paplitimo tyrimas kaip sudėtinė EK finansuoto DIPNET tyrimo (multicentrinis Europos tyrimas „Pacientų, sergančių viršutinėmis kvėpavimo takų infekcijomis patikra dėl C.diphtheriae ir C.ulcerans 2007–2008 metais) dalis. Autorė buvo DIPNET tinklo nacionalinis atstovas Lietuvoje bei DIPNET tinklo organizacinio komiteto (angl. DIPNET steering committee) narė. Lietuvoje tyrime dalyvavo 13 laboratorijų (8 ligoninių ir 5 mikrobiologijos laboratorijos visuomenės sveikatos centruose). Tyrimo imtis (ne mažiau 2700 ėminių) buvo apskaičiuota remiantis prielaida, kad difterijos sukėlėjo paplitimas gali būti panašus kaip Latvijoje (3,7 / 1000 gyventojų). Tyrimas buvo atliekamas nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. birželio mėn. Dalyvaujančiose laboratorijose buvo atliekamas pirminis tyrimas dėl difterijos sukėlėjo, tepinėlių mežiaga buvo sėjama ant Hoyle agaro. Esant augimui ant Hoyle agaro visos kultūros iš dalyvaujančių laboratorijų buvo siunčiamos į Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją tolimesniam tyrimui – identifikavimui ir toksigeniškumo nustatymui Elek metodu. Buvo ištirti 2988 ėminiai. Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje išskirtos toksigeninės difterijos sukėlėjo padermės buvo išsiųstos į Sveikatos Apsaugos Agentūrą Jungtinėje Karalystėje ribotipavimui. Vertinant difterijos kolektyvinį antitoksinį imunitetą Lietuvos suaugusių gyventojų populiacijoje atliktas momentinis paplitimo tyrimas. Tikslinė tyrimo populiacija – Lietuvos suaugę (18 metų ir vyresnio amžiaus) gyventojai. Tyrimo populiacija: iš įvairių Lietuvos administracinių teritorijų suaugę asmenys, kurių kraujo ėminiai buvo atsiųsti tyrimui į Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją infekcinių ligų diagnostikai (išskyrus difterijos diagnostiką) arba tyrimams imuninei būklei nustatyti (išskyrus specifinio difterijos imuniteto nustatymą). Kraujo serumų ėminiai buvo renkami nuo 2013 metų liepos mėn. iki 2014 metų birželio mėn. Tyrimo metodikos pagrindinė prielaida – kraujo ėminiai patenkantys į laboratoriją yra atsitiktiniai, nesusiję tarpusavyje, nesusiję su difterijos židiniu ar pacientų skiepijimo nuo difterijos būkle. Taikyti šie atrankos kriterijai: amžius (18 metų amžiaus ir vyresni), Lietuvos gyventojas. Tyrimų rezultatai vertinti pagal šias reikšmes: – serologiškai neigiamas asmuo, antitoksino koncentracija – < 0,01 TV/ml serumo; – serologiškai neigiamas asmuo, maža antitoksino koncentracija – 0,01–0,09 TV/ml serumo; – serologiškai teigiamas asmuo, didelė antitoksino koncentracija – ≥0,1–0,99 TV/ml serumo; – serologiškai teigiamas, labai didelė antitoksino koncentracija – ≥1 TV/ml serumo. Duomenų analizei pasirinktos šios amžiaus grupės: 18–29 metų, 30–39 metų, 40–49 metų, 50–59 metų, 60 ir daugiau metų. Difterijos antitoksino IgG lygio nustatymas kraujo serume buvo atliekamas imunofermentiniu (ELISA) metodu. Imunodiagnostiniai preparatai – Serion ELISA classic Diphtheria IgG test®) (difterijos antitoksino (IgG) lygio nustatymui). Tyrimo imčiai (apie 500 tyrimų) apskaičiuoti naudota prielaida, kad serologiškai neigiamų (difterijos antitoksino IgG lygis yra lygus arba mažesnis 0,01 TV/ml) suaugusių gyventojų paplitimas kiekvienoje amžiaus grupėje yra 0,5 (50 procentų). Vertinant suaugusių Lietuvos gyventojų požiūrį į profilaktinius skiepijimus atliktas momentinis skerspjūvio tyrimas (suaugusiųjų Lietuvos gyventojų apklausa). Tyrimo teorinį pagrindą sudarė Planuoto elgesio teorija (angl. Theory of Planned Behaviour, I.Ajzen, 1988) ir Įsitikinimų apie sveikatą modelis (angl. Health Belief Model, M.H. Becker, 1974). Apklausos anketoje kiekvienam kintamajam buvo priskirti ne mažiau kaip 3 klausimai. Anketoje naudota 7-balė Likerto skalė (nuo 1 iki 7). Kintamieji: ketinimas skiepytis, ketinimas skiepytis nuo difterijos ir stabligės, ankstesnė elgsena dėl skiepijimosi nuo difterijos ir stabligės. Planuoto elgesio teorijos kintamieji: požiūris, subjektyvi norma, elgesio valdymo suvokimas (paties asmens veiksmingumas, suvokiama kontrolė). Papildomi Planuoto elgesio teorijos kintamieji: nujaučiamas apgailestavimas, ankstesnė elgsena. Įsitikinimų apie sveikatą modelio kintamieji: suvokiamas pažeidžiamumas (imlumas), suvokiamas sunkumas (rimtumas), suvokiama nauda, suvokiamos kliūtys. Atsakymų pasiskirstymo pagal Likerto skalę analizei buvo sudarytos šie kintamieji: atsakymai 1–3 balai buvo vertinti kaip neigiami, atsakymas 4 balai – kaip nei neigiamas, nei teigiamas, atsakymai 5–7 balai – kaip teigiami. Dvinarei logistinei regresijai atsakymai 1–4 balai buvo perkoduoti kaip neigiami, atsakymai 5–7 balai – kaip teigiami. Anketos patikimumui (angl. reliability) įvertinti buvo atliktas bandomasis tyrimas. Tyrimo populiaciją sudarė 18 metų ir vyresni Lietuvos nuolatiniai gyventojai. 2013 m. birželio mėn. tiesioginio interviu žodžiu metodu buvo apklausti 945 respondentai. Apklausa buvo atliekama kaip Omnibus tyrimo. Apklausą atliko sociologinių tyrimų kompanija UAB „Rait“, specialiai parengti interviuotojai tiesioginio interviu metu apklausė respondentus ir pildė apklausos anketas. Duomenų analizei buvo taikyti aprašomosios ir analitinės statistikos metodai. Hipotezių tikrinimui pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo. Nulinė hipotezė buvo atmetama kai p ≤ 0,05. Duomenų analizė atlikta Stata IC/12.1 (StataCorpLP). Tyrimams atlikti gauti Vilniaus regiono bioetikos komiteto leidimai biomedicininiams tyrimams vykdyti (2-4 priedai). Rezultatai: 1992 metais sergamumo difterija rodiklis 100 tūkst. gyventojų buvo 0,24, 1993 metais atitinkamai – 0,22. Sergamumo difterija pikas stebėtas 1994–1995 metais, kai sergamumas buvo atitinkamai 1,04 atvejo 100 tūkst. gyventojų (38 atvejai) ir 1,18 difterijos atvejai 100 tūkst. gyventojų (43 atvejai). Metinio sergamumo rodiklio santykinis augimas 1991–1995 m. sudarė 146,34 proc. (95 proc. P.I. 53,05 – 296,50). Difterijos epidemijai suvaldyti su tarptautinių organizacijų pagalba buvo organizuota suaugusiųjų skiepijimo nuo difterijos kampanija. 1995–1996 metais įvyko 2 suaugusiųjų skiepijimo nuo difterijos kampanijos etapai. Metinio sergamumo rodiklio santykinis sumažėjimas 1995–1997 metų laikotarpiu sudarė –78,27 proc. (95 proc. P.I. –87,98 – –60,71). 1997–2002 m. laikotarpį galima būtų traktuoti kaip „epideminę uodegą“. 1997–1998 metais registruota po 2 susirgimo atvejus. 1999 metais buvo nustatyti 6 difterijos atvejai, 3 iš jų vienoje šeimoje. Difterijos epideminio proceso pasireiškimas Lietuvoje pasižymėjo dideliu letališkumu tiek epideminio sergamumo, tiek poepideminiu laikotarpiais. Skirtingais metais difterijos letališkumas svyravo nuo 16,7 iki 50,0 proc. Poepideminiu laikotarpiu susirgimų buvo registruota mažiau, tačiau letališkumas buvo panašus kaip ir epideminio sergamumo laikotarpiu, atitinkamai 16,67 ir 15,54 proc. Difterijos epidemio pakilimo laikotarpiu 1991–1996 metais stebėtas sergamumo sezoniškumas. Sezoninis sergamumo pakilimas tęsėsi 6 mėnesius (rugpjūčio–sausio mėn.). 70,8 proc. visų susirgimų difterija buvo nustatyti šiuo laikotarpiu. Difterijos epideminio sergamumo laikotarpiu 1991–1996 metais susirgimai difterija buvo registruoti Vakarų ir Pietryčių Lietuvoje, pavieniai atvejai kitose Lietuvos teritorijose. Difterijos pasireiškimas labiau išreikštas buvo didžiuosiuose Lietuvos miestuose, 60,9 proc. visų susirgimų (67 atvejai) buvo diagnozuoti didžiuosiuose mietuose, daugiausia 42,7 proc. (47 atvejai) – Vilniuje. Poepideminiu laikotarpiu difterijos šeiminis židinys (3 difterijos atvejai) buvo registruotas Šilutės rajone, dauguma atvejų – Vilniaus mieste, pavieniai – kitose Lietuvos teritorijose. Epideminio sergamumo laikotarpiu vyrų vidutinis sergamumo rodiklis buvo 0,48 susirgimų 100 tūkst. vyrų, moterų – 0,62 atvejų 100 tūkst. moterų. Poepideminiu laikotarpiu 1997–2011 metais vyrų sergamumo rodiklis nežymiai viršijo moterų sergamumą, atitinkamai 0,04 ir 0,03 difterijos atvejų 100 tūkst. atitinkamos lyties gyventojų. Tačiau analizuojant sergamumą pagal lytį vaikų ir suaugusių grupėse nustatyta tam tikra priklausomybė epideminio sergamumo laikotarpiu suaugusių grupėje. Vyrams difterijos tikimybė buvo 36 proc. mažesnė nei moterims. Vyrų ir moterų sergamumo rodiklių santykis sudarė 0,64 (95 proc. P.I. 0,40–1,00, p = 0,052). Epideminio sergamumo ir poepideminiu laikotarpiais tarp sirgusių difterija vyravo suaugusio amžiaus asmenys. 18 metų ir vyresni asmenys epideminio sergamumo laikotarpiu sudarė 82,8 proc. sirgusiųjų, poepideminiu – 72,4 proc. (p = 0,21) sirgusiųjų. Didžiausias sergamumas epideminio sergamumo laikotarpiu buvo stebimas 30–49 metų amžiaus grupėje. Ypač didelis sergamumas nustatytas 40–49 metų amžiaus grupėje (1,5 atvejo 100 tūkst. gyventojų). Šioje amžiaus grupėje sergamumas buvo 5 kartus didesnis nei 20–29 ir 50–59 metų amžiaus grupėse. Lietuvoje 1991–2011 metų laikotarpiu didžioji dauguma (76,6 proc.) sirgusių difterija buvo neskiepyti arba skiepijimo anamnezė nebuvo žinoma. Rizika mirti neskiepytų ligonių grupėje buvo 6,6 karto didesnė, nei skiepytų ligonių (SR (santykinė rizika) = 6,60; 95 proc. P.I. 1,24 – 38,79, p = 0,021). Lietuvoje 1991–2011 metų laikotarpiu difterijos diagnozė laboratoriškai (išskiriant sukėlėjo kultūrą) buvo patvirtinta 86,7 proc. (111 atvejų) susirgusiųjų, likusiems difterijos diagnozė buvo nustatyta pagal klinikinį ligos vaizdą ir (ar) epidemiologinę anamnezę. 75 proc. ligonių (96 atvejams) buvo išskirtas sukėlėjas gaminantis difterijos toksiną, 9,4 proc. (12 ligonių) buvo nustatyta toksino negaminanti C.diphtheriae. Didžioji dauguma mirties nuo difterijos atvejų buvo sąlygoti toksiną gaminančios C.diphtheriae bakterijos (75 proc. visų susirgimų, 96 atvejai), dalis susirgimų (12 atvejų, 9,4 proc. visų susirgimų) buvo patvirtinti laboratoriškai išskyrus C.diphtheriae kultūrą, tačiau toksino išskyrimas nenustatytas. Mirties nuo difterijos atvejais 85,0 proc. atvejų (16 susirgimų) buvo nustatyta toksiną gaminanti C.diphtheriae. 46,1 proc. visų susirgimų (59 atvejai) ir 55,0 proc. mirčių nuo difterijos (11 atvejų) buvo sąlygoti gravis biotipo C. diphtheriae gaminačios toksiną ir 2,3 proc. susirgimų (3 atvejai) gravis biotipo C. diphtheriae negaminančios toksino. Gravis biotipo C.diphtheriae buvo nustatyta 48,4 proc. (62 atvejai) visų susirgimų. Tyrimo dėl difterijos sukėlėjo paplitimo metu buvo išskirtos 4 toksigeninės C.diphtheriae kultūros, toksigeninių C. diphtheriae bakterijų nešiojimo paplitimas buvo 1,3 atvejo 1000 ištirtų tepinėlių (95 proc. P.I. 0,4 – 3,4). Visos 4 išskirtos toksigeninės C.diphtheriae kultūros buvo gravis biotipo, Sankt-Peterburg ribotipo. Tyrimo metu buvo išskirtos 4 netoksigeninės difterijos sukėlėjų padermės, nešiojimo dažnis buvo 1,3 atvejo 1000 ištirtų tepinėlių (95 proc. P.I. 0,4–3,4). Trys iš keturių išskirtų netoksigeninių C.diphtheriae kultūrų buvo mitis biotipo (dviejų ribotipas – Moskva, vienos – Otchakov), viena – belfanti biotipo Romania ribotipo. Netoksigeninės C.diphtheriae kultūros buvo ištirtos dėl difterijos toksiną lemiančio geno turėjimo, pasirodė, kad dvi iš keturių nustatytų netoksigeninių C.diphtheriae turėjo toksino gamybą lemiantį geną, nors toksino ir negamino (mitis biotipas Moskva ribotipas). Lietuvos suaugusių gyventojų kolektyvinio imuniteto tyrimo metu nustatyta, kad 51,92 proc. (95 proc. P.I. 47,51–56,30) tiriamųjų buvo serologiškai teigiami, t.y. turėjo apsauginį antitoksinį imunitetą nuo difterijos. Serologiškai teigiamų tiriamųjų dalis mažėjo su amžiumi, kuo vyresnės amžiaus grupės tuo mažesnė dalis tiriamųjų turėjo apsauginį antitoksinį imunitetą prieš difteriją (p=0,001). Vyresnėse nei 40 metų amžiaus grupėse turinčių apsauginį imunitetą prieš difteriją tiriamųjų dalis mažėjo didėjant amžiui. Lietuvos suaugusių gyventojų ketinimo skiepytis tyrimas parodį, kad teigiamą ketinimą skiepytis išreiškė 21,4 proc. respondentų, 14,7 proc. išreiškė nei teigiamą, nei neigiamą ketinimą skiepytis, 63,9 proc. – neigiamą ketinimą skiepytis. Ketinimas skiepytis priklausė nuo lyties. Vyrai turėjo 50 proc. mažesnį ketinimo skiepytis šansą lyginant su moterimis (ŠS=0,50, 95 proc. P.I. 0,32 – 0,78, p = 0,002). Ketinimas skiepytis buvo susijęs su amžiumi, stebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp amžiaus grupių (p = 0,024). Kuo jaunesnė amžiaus grupė, tuo ketinimo skiepytis šansų santykis, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, buvo didesnis. Vertinant Ketinimo skiepytis ryšys su Planuoto elgesio teorijos ir papildomais kintamaisiais, Nustatytas stiprus tiesioginis teigiamo požiūrio ryšys su ketinimu skiepytis (ŠS=39,25, 95 proc. P.I. 4,27 – 360,83, p = 0,001), subjektyvia norma (teigiamai vertinę subjektyvią normą respondentai turėjo 3,49 kartus didesnį ketinimo skiepytis šansą (ŠS=3,49, 95 proc. P.I. 1,42–8,59, p = 0,007), elgesio valdymo suvokimi (respondentų teigiamai vertinusių savo elgesio valdymą ketinimų skiepytis šansas buvo 6,16 kartus didesnis (ŠS=6,16, 95 proc. P.I. 1,10–34,55, p = 0,039)). Ketinimas skiepytis tiesiogiai susijęs su nujaučiamu apgailestavimu ateityje (tarp respondentų kurie vertino, kad ateityje jaus apgailestavimą (teigiamas vertinimas) ketinimo skiepytis šansas buvo 7,51 karto (ŠS = 7,51, 95 proc. P.I. 2,92–19,33, p < 0,0001) didesnis). Nustatytas ketinimo skiepytis tiesioginis statistiškai reikšmingas ryšys su Įsitikinimų apie sveikatą modelio kintamaisiais: suvokiamu pažeidžiamumu (imlumu), suvokiamu ligos sunkumu (rimtumu), suvokiama skiepijimosi nauda. Ketinimas skiepytis nuo difterijos ir stabligės priklausė nuo lyties (vyrai turėjo 53 proc. mažesnį ketinimo skiepytis šansą lyginant su moterimis (ŠS = 0,53, 95 proc. P.I. 0,35 –0,81, p = 0,003)) ir nuo amžiaus, kuo jaunesnė amžiaus grupė, tuo ketinimo skiepytis šansų santykis, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, buvo didesnis. Nustatytas stiprus tiesioginis teigiamo požiūrio ryšys su ketinimu skiepytis nuo difterijos ir stabligės (ŠS = 12,88, 95 proc. P.I. 3,74–44,42, p < 0,0001) (24 lentelė). Teigiamai vertinę subjektyvią normą respondentai turėjo 2,11 kartus didesnį ketinimo skiepytis nuo difterijos ir stabligės šansą, lyginant su neigiamai vertinusiais subjektyvią normą, (ŠS = 2,11, 95 proc. P.I. 1,02–4,35, p = 0,043). Respondentų grupės, kuri per pastaruosius 10 metų skiepijosi nuo difterijos ir stabligės, ketinimo skiepytis nuo šių ligų vėl šansas buvo 8,43 karto didesnis nei nesiskiepijusių anksčiau grupėje (ŠS = 8,43, 95 proc. P.I. 3,92–18,10, p < 0,0001). Ketinimas skiepytis nuo difterijos ir stabligės tiesiogiai susijęs su nujaučiamu apgailestavimu ateityje. Tarp respondentų kurie vertino, kad ateityje jaus apgailestavimą, ketinimo skiepytis šansas buvo 2,49 karto (ŠS = 2,49, 95 proc. P.I. 1,22–4,76, p = 0,012) didesnis, nei tarp tų, kurie manė, kad ateityje nesigailės, jei nesiskiepys. Nustatytas ketinimo skiepytis nuo difterijos ir stabligės tiesioginis statistiškai reikšmingas ryšys su Įsitikinimų apie sveikatą modelio kintamaisiais: suvokiamu pažeidžiamumu (imlumu), suvokiamu ligos sunkumu (rimtumu), suvokiama skiepijimosi nauda. Ankstesnė elgsena (skiepijimasis nuo difterijos ir stabligės per pastaruosius 10 metų) buvo susijęs su amžiumi. Kuo jaunesnė amžiaus grupė, tuo šansai, kad skiepijosi nuo difterijos ir stabligės per pastaruosius 10 metų, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, buvo didesnis. Nustatytas stiprus tiesioginis teigiamo požiūrio ryšys su ankstesne elgsena (skiepijimasis nuo difterijos ir stabligės per pastaruosius 10 metų) (ŠS = 2,29, 95 proc. P.I. 1,06–4,97, p = 0,036) (27 lentelė). Tyrimo rezultatai parodė, kad subjektyvi norma ir elgesio valdymo suvokimas nebuvo statistiškai reikšmingai susiję su ankstesne elgsena (skiepijimasis nuo difterijos ir stabligės per pastaruosius 10 metų). Nustatytas ankstesnės elgsenos (skiepijimasis nuo difterijos ir stabligės per pastaruosius 10 metų) tiesioginis statistiškai reikšmingas ryšys su Įsitikinimų apie sveikatą modelio kintamaisiais: suvokiamu pažeidžiamumu (imlumu), suvokiamu ligos sunkumu (rimtumu), suvokiama skiepijimosi nauda. Išvados: 1. Epideminio sergamumo difterija laikotarpiui 1991–1996 metais būdingi šie bruožai: akivaizdus sezoniškumas, didesnis suaugusių moterų sergamumas nei vyrų, labai didelis mirštamumas tarp vėlai besikreipiančių medicinos pagalbos. Kiti epidemiologiniai dėsningumai poepideminiu laikotarpiu 1997–2011 metais išliko panašūs kaip epideminio sergamumo laikotarpiu 1991–1996 metais: tos pačios paveiktos gyventojų amžiaus grupės, didelis mirštamumas, didžioji dalis susirgimų registruoti didžiuosiuose miestuose, potencialiai epideminį sergamumą linkusio sukelti gravis biotipo C. diphtheriae ir didesnės dalies nei epideminio sergamumo laikotarpiu atvejų, nepatvirtintų laboratoriniais tyrimais, vyravimas. 2. Epideminio sergamumo difterija 1991–1996 metais laikotarpiu vaikų iki 14 metų amžiaus ir 30–50 metų amžiaus suaugusiųjų didesnis nei kitų amžiaus grupių sergamumas rodo, kad didžiausia rizika difterijos epidemijai kilti atsiranda, kai visuomenėje tuo pačiu metu susiformuoja didelės imlių žmonių dalys tarp vaikų ir suaugusiųjų. 3. Lietuvoje cirkuliuoja netoksigeninės, bet turinčios difterijos toksino gamybą lemiantį geną, ir toksigeninės difterijos sukėlėjo padermės, tarp jų ypač virulentiška Sankt-Peterburg ribotipo gravis biotipo C. diphtheriae. Palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuva pagal difterijos sukėlėjų cirkuliavimo lygį išlieka padidėjusios rizikos teritorija. 4. Suaugusių Lietuvos gyventojų antitoksinis kolektyvinis imunitetas difterijai yra nepakankamas. Vyresnio amžiaus (vyresni nei 40 metų amžiaus) suaugusieji yra pagrindinė rizikos grupė. Visuomenėje cirkuliuojantys difterijos sukėlėjai, nepakankamas suaugusių gyventojų kolektyvinis imunitetas sudaro palankias sąlygas difterijos epideminiam procesui suaktyvėti. 5. Laikotarpis tarp suaugusiųjų revakcinacijų nuo difterijos ir stabligės negali būti ilgesnis nei 10 metų, – taip užtikrinama difterijos antikūnų apsauginė koncentracija kraujyje. 6. Lietuvos suaugusių gyventojų populiacijoje vyrauja neigiamos nuostatos dėl skiepijimosi. Tokio pobūdžio nuostatos būdingos vyrų ir vyresnio amžiaus žmonių grupėms. Ankstesnė elgsena ir nujaučiamas apgailestavimas yra reikšmingi papildomi nepriklausomi kintamieji, padidinantys Planuoto elgesio teorijos modelio prognozinę vertę, aiškinant suaugusių gyventojų populiacijos ketinimą skiepytis. 7. Planuoto elgesio teorijos ir Įsitikinimų apie sveikatą modelio pagrindiniai kintamieji yra tiesiogiai susiję su suaugusių gyventojų ketinimu skiepytis ir ketinimu skiepytis nuo difterijos ir stabligės. Ankstesnė elgsena dėl skiepijimosi nuo difterijos ir stabligės susijusi su požiūriu į skiepijimus ir Įsitikinimų apie sveikatą modelio kintamaisiais. |
