| Abstract [eng] |
Disertaciniu tyrimu siekiama išanalizuoti socialinio žinojimo konstravimo prielaidas, kylančias iš visuomenėje pasireiškiančių makro- ir mezolygmens sąveikų, ir tai, kaip jas atliepia universitetinių studijų procesas, vykstantis taikant probleminį mokymąsi. Disertacijoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad su visuomenėje akcentuojamais idealais besisiejantys episteminiai (pažinimo) demokratijos pagrindai, episteminės įvairovės principai yra svarbūs universitetinėse studijose, bet nėra pakankamai ištirti ir į jas įdiegti. Tai suponuoja universitetinių studijų kaitos būtinybę ir atitinkamų edukacinių strategijų paiešką. Probleminis mokymasis disertacijoje pristatomas kaip inovatyvi edukacinė strategija, sudaranti palankias sąlygas socialiniam žinojimo konstravimui atviroje demokratinėje visuomenėje. Probleminio mokymosi procesas analizuojamas socialinį žinojimo konstravimą pagrindžiančių prieigų – pragmatizmo, kritinės ir fenomenologinės teorijų – kontekste. Disertacijoje pristatomas į glaudų mokslininkų ir praktikų bendradarbiavimą orientuotas veiklos tyrimas, kurio metu dviejų Lietuvos universitetų socialinių mokslų srities studijų programose buvo realizuotas probleminis mokymasis. Jo taikymo patirtis atskleista pasitelkiant mišrių metodų prieigą. Empiriniame tyrime išryškinti probleminio mokymosi veiksniai, turintys edukacinį poveikį socialiniam žinojimo konstravimui, taip pat atskleistas probleminio mokymosi procese dalyvavusių dėstytojų ir studentų patirties autentiškumas, jų konstruojamos prasmės. |
